Pasibaigus mokslo metams, 20 Visagino ,,Žiburio“ pagrindinės mokyklos 7 –10 klasių mokinių dar neskubėjo atostogauti – jie dalyvavo vaikų socializacijos projekte ,,Pažindamas (-a) Tėvynės praeitį, įsirašau joje“. Išties, susitapatinti su savo valstybe, ,,įsirašyti joje” labiausiai padeda istoriškai-kultūriškai artimos aplinkos praktinis pažinimas, tad minėtu projektu siekta, jog per praktines-pažintines veiklas mokiniai suvoktų save kaip Aukštaitijos regiono atstovus, pažintų šio regiono istorinę-kultūrinę praeitį, ja didžiuotųsi bei susietų save emociniais ryšiais su šiuo regionu.

Projektas ,,Pažindamas (-a) Tėvynės praeitį, įsirašau joje“ tęsėsi 5 dienas. Pirma diena buvo skirta Rokiškio kraštui. Aplankėme nuostabų Obelių istorijos muziejų. Čia mums gidė Diana labai vaizdžiai atskleidė visą Lietuvos valstybingumo istoriją, ypatingą dėmesį skirdama didingam ir skausmingam Lietuvos istorijos puslapiui – pokario laisvės kovoms. Vėliau gido Valiaus buvome pakviesti į partizanų bunkerį, kur įlipę jau radome 3 partizanus – persirengusius mūsų mokyklos mokinius – ir per patirtines veiklas pažinome partizanų kasdienybę. Partizanų bunkeryje sėkmingai išlaikėme egzaminą – 6 minutes ištylėjome visiškoje tamsoje. Už tai buvome pavaišinti partizaniškomis vaišėmis. Vėliau vykome į Rokiškio dvarą, ten išbandėme taiklumą šaudydami iš lanko, aplankėme Rokiškio dvaro ekspozicijas, žavėjomės tautodailinko L. Šepkos drožiniais. Grįždami namo užsukome į Antazavės Šilo mūšio vietą. Čia mums apie mūšį papasakojo iš Antazavės kilęs istorikas Laimonas Abarius. Esame jam labai dėkingi už geranorišką pagalbą.

Kitą dieną vykome į Zarasų rajoną. Antalieptėje dalyvavome edukacinėje programoje ,,Lieptų kaimas Antalieptė“. Čia daug įdomybių ir nuotykių patyrėme keliaudami Šavašos pažintiniu taku, kepėme sausainius, vaišinomės Antazavės bendruomenės keptais blynais, o vietinės gidės susipažindino mus su Antalieptės kultūriniais paminklais. Vėliau kelionę tęsėme Dusetų kryptimi.

Trečią dieną skyrėme Utenos rajonui. Aplankėme M. ir A. Miškinių literatūrinę-etnografinę sodybą. Čia nuostabi gidė Rimanta leido mums nukeliauti laiku į spaudos draudimo laikų daraktorinę mokyklą. Pamoką pradėjome ir baigėme malda, mokėmės rašyti plunksna, susipažinome su bausmių sistema to meto mokykloje ir supratome, jog šiuolaikinė mokykla yra tikras rojus, nes nereikia klūpėti ant žirnių. Vėliau vykome į Uteną, kur Utenos Laisvės kovų muziejuje vyko prasmingos edukacijos. Kaip teigia viena iš projekto dalyvių, 7 a klasės mokinė Viktorija, ,,būtent šioje edukacijoje suvokiau, ką reiškia tremtis.“

Paskutinę projekto ekskursijų dieną vykome į Salaką. Šis miestelis turi tikrai garbingą istorinę praeitį bei išsiskiria savo praeities kultūrine įvairove. Pirmiausiai aplankėme seniausią kultūrinį objektą – Salako pilkapius – taigi, turėsime ne vien vadovėlinį supratimą apie juos. Mus lydėjusi iš šių kraštų kilusi pavaduotoja  Zita papasakojo legendas apie minėtus pilkapius bei Napoleono akmenį. Vėliau mūsų laukė įdomi edukacija Salako V. Žilinskienės Jūrų muziejuje. Gido Osvaldo pasakojimai nepaliko abejingų. Džiugu, kad mokiniai, apibendrindami projekto veiklas prie asmenybių rašė ir gidą Osvaldą, kuris yra ne tik gidas, bet ir inspektorius bei geografijos mokytojas. Salake dar aplankėme pagrindinę aikštę, ten sužinojome, kokia gyvybinga ji buvo tarpukario Lietuvoje, kai veikė įžymusis turgus, ir kokia šiurpi atrodė pokario metais, kai joje buvo niekinami partizanų kūnai. Vėliau aplankėme totorių ir žydų kapines, susipažinome su jų tradicijomis ir laidojimo papročiais, žydų kapinėse skaitėme I. Mero romano ,,Lygiosios trunka akimirką“ ištraukas ir prisiminėme žydų tautos tragediją bei kapinėse  padėjome atminties akmenėlius. Dar grožėjomis įspūdinga Salako bažnyčia bei aplankėme  Partizanų kalvą, kur pokario metais buvo slepiami Salako miestelio aikštėje išniekintų partizanų kūnai.

Paskutinę projekto dieną praleidome mokykloje, nes vyko projekto refleksija. Įvertinome kiekvienos dienos keliones (pirmą vietą skyrėme Utenos kraštui!), pildėme minčių žemėlapį ,,Ką aš įsirašiau, dalyvaudamas (-a) šiame projekte?“ bei kūrėme plakatus ir montavome vaizdo įrašus. Džiaugėmės, kad tikrai prasmingai praleidome laiką ir daug išmokome, supratome, pajutome. Dabar Aukštaitijos kraštas mums dar artimesnis, nes vykdami į ekskursijas ir buvome išsikėlę tikslą per praktinį pažinimą ,,įsirašyti jame“. Įkvėpė muziejininkų A. Dručkaus ir V. Žilinskienės atlikti darbai, parodę, kiek daug gali padaryti vienas žmogus, nuoširdžiai mylintis savo kraštą ir darbą. Projekto dalyvė, 9 a klasės mokinė Marija, reflektuodama vieną ekskursijos dieną stebėjosi: ,,Niekada negalvojau, kad tokie maži Lietuvos miesteliai gali turėti tokią didelę istorinę ir kultūrinę praeitį“. Viskas tikrai pavyko, stoiškai ištvėrėme ir ekskursijų metu mūsų nuolatinį palydovą – karštį, tad būsime ne tik protingesni, geriau susipažinę su Aukštaitijos regionu, bet ir tvirtesni.