Ankstyvą lietingą lapkričio 6-osios rytą iš Visagino Lenkijos link pajudėjo autobusas su Visagino „Žiburio“ dešimtokų komanda, lydima mokyklos psichologės Simonos. Mokiniai iškeliavo į dešimtį dienų truksiančius tarptautinius mainus „Switch on active mode“ rengiamus pagal Erasmus+ projektą. Tai jau trečiasis kartas, kai žiburiečiai dalyvauja Erasmus+ mainuose ir susitinka su bendraamžiais iš Lenkijos bei Slovakijos mokyklų. Šįkart projekto tema ir veiklos buvo orientuotos į jaunų žmonių iniciatyvumo, lyderystės, savanoriavimo skatinimą. Visiems mūsų komandos nariams dalyvavimas mainų projekte buvo visai nauja patirtis, tad išvažiavome ne tik kupini smalsumo bei geros nuotaikos, bet ir lydimi lengvo jaudulio. O kaipgi mums sekėsi, pasakoja patys žiburiečiai, „Switch on active mode“ projekto dalyviai.

Valentinas. Atvykę susitikome su kitais projekto dalyviais iš Lenkijos ir Slovakijos mokyklų. Pirmoji užduotis buvo geriau vieniems kitus pažinti, tad visa diena buvo skirta ,,ledų laužymo“ ir komandos formavimo užsiėmimams. Man asmeniškai labiausiai patiko „Greitųjų pasimatymų“ žaidimas, kurio metu vieną minutę su kitais grupės nariais bendravome duota tema. Po minutės keitėsi tiek temos, tiek pašnekovai: spėjome pakalbėti apie viską, pradedant mėgstamiausiais patiekalais, baigiant pirmąja meile. Dieną užbaigėme šiek tiek geriau susipažinę ir drąsiau besijausdami vieni kitų draugijoje.

Mindaugas. Antrąją dieną praleidome Zamošč mieste. Projekto koordinatoriai buvo paruošę mums išbandymą: gavę lapus su lenkų kalba parašytomis užduotimis (pavyzdžiui, nupirkti ką nors už vieną zlotą), turėjome atlikti jas per valandą. Įveikę palyginti nelengvą miesto žaidimą, aplankėme vietinį dienos centrą, kurio vadovas mums papasakojo apie save ir savo vykdomą savanorišką veiklą. Po susitikimo keliavome prie miesto gynybinės sienos ir turėjome galimybę išvysti, kaip šaudoma iš tikros patrankos. Grįžę iš kelionės šiek tiek pailsėjome ir surengėme nuostabų kultūrų vakarą. Jo metu kiekvienos šalies atstovai supažindino su savo šalies vaikų žaidimais, pamokė šokti tradicinių šokių. Ypač didelės sėkmės susilaukė mūsų prisimintas darželio laikų žaidimas „Pele, pele, pas ką žiedas žydi“. Antrosios dienos nuotykiai man asmeniškai paliko didelį įspūdį: pažinau Zamošč miestą ir sužinojau daug nauja apie kitų šalių kultūras.

Lina. Į projektą atvykau su dideliu jauduliu, bet kasdien darėsi vis lengviau ir smagiau. Trečiosios dienos rytas prasidėjo žaidimais. Šį kartą žaidimai buvo skirti pasitikrinti, ar gebame dirbti kaip komanda, ir visiems suteikė daug teigiamų emocijų. Vakarop atėjo metas kulinarinėms dirbtuvėms – šįvakar lenkų komanda mokė gaminti savo tradicinį patiekalą „pierogi“ – virtinius su bulvių ir sūrio įdaru. Diena buvo kupina malonių įspūdžių – esu labai dėkinga už galimybę dalyvauti šiame projekte.

Deimantas. Kita diena buvo skirta debatams. Grupėse sudarėme vertybių piramidę, išskirdami svarbiausias vertybes, o vėliau palyginome savo grupės piramides su kitomis. Kadangi grupės skirtingai išrikiavo vertybes, suformulavome tokį debatų teiginį: „Šeima yra svarbiau negu sveikata“. Pasibandę debatų metodą organizatorių pasiūlyta neįpareigojančia tema apie ančiuką Donaldą, perėjome prie vertybių klausimo. Šįkart debatus laimėjo opozicijos komanda, atstovaujama net dviejų lietuvių. Vakarop patyrėme rimtą išbandymą: pasidaliję į tris grupes, mokėme lenkų ir slovakų atstovus gaminti šaltibarščius, kibinus ir tinginį. Ne visi išdrįso paragauti neįprastai atrodančios sriubos, bet kiti patiekalai patiko daugumai – tai iš tiesų pradžiugino pradedančiuosius kulinarus.

Auksė. Penktadienio rytą toliau tęsėme diskusijas debatų forma. Aptarę pirmųjų debatų trūkumus, šįkart išsirinkome pačių dalyvių pasiūlytą temą: „Ar galime gyventi ne taip patogiai, kad išsaugotume savo planetą“. Po pietų vyko slovakų grupės organizuotos kulinarinės dirbtuvės, kurių metu gaminome jų tradicinį patiekalą „bryndzove halušky“. Nors patiekalas patiko ne visiems, buvo smagu jį gaminti.

Agata. Šeštadienio veiklos buvo skirtos pasitikrinti, kokius vaidmenis užimame komandoje, kaip mums pavyksta įsijungti į komandinį darbą, žaidėme komandinius žaidimus. Po šių užsiėmimų patys turėjome sugalvoti ir suorganizuoti užsiėmimus likusiai dienos daliai. Pirmąsias kūrybines dirbtuves organizavo Auksė: ji mus supažindino su realistiniu ir animaciniu stiliumi piešime. Vėliau su jaunosios mokytojos pagalba visi piešėme ateivius. Deimantas, Valentinas ir Laima mokė kitus, kaip teisingai atmušti kamuolį, o paskui suorganizavo tinklinio varžybas. Slovakijos komandos mergaitės visus pakvietė į „Grožio saloną“, kuriame visiems pageidaujantiems padarė makiažą bei norimas šukuosenas. Mindaugas su slovakais Dominika ir Jakubu visus pakvietė kartu padainuoti. Dieną baigėme origamio dirbtuvėmis, per kurias lenkų atstovas mus pamokė lankstyti lapę, žuvį ir šikšnosparnį. Ši diena man labai patiko, nes buvo linksma ir sužinojau daug naujų angliškų žodžių.

Simona. Sekmadienis, skirtas teatro žaidimui, man asmeniškai buvo viena įsimintiniausių projekto dienų. Pirmą dienos dalį mūsų sodybą pavertėme „Robino Hudo“ istorijos scena: valgomasis tapo valstiečių kaimeliu, koridorius – Šervudo giria, tualetas – kalėjimu, o konferencijų salė – Notinghemo šerifo rūmais. Žaidimo dalyviams buvo paskirstyti vaidmenys bei užduotys. Kaip tikrame teatre, į savo herojus įsikūnyti padėjo kostiumai bei grimas. Paskelbus žaidimo pradžią, kiekvienas stengėmės įgyvendinti mūsų veikėjui skirtas užduotis – Robinas Hudas su plėšikų komanda, palaikomas kaimelio gyventojų, siekė užgrobti pilį, o pilies gyventojai – ją apsaugoti. Žaidimo metu turėjome pasitelkti tiek strateginius, tiek komunikacinius gebėjimus, kviesti kitus veikėjus į dvikovas, sumaniai naudotis mums suteiktomis galiomis. Tai buvo nauja ir daug įspūdžių suteikusi patirtis – būtų įdomu panašų žaidimą surengti ir mūsų mokykloje.

Laima. Paskutinę mainų dieną pradėjome anksti – laukė apsilankymas mūsų naujų draugų iš Lenkijos mokykloje. Joje pristatėme Erasmus+ projektą, pabendravome su vietos mokiniais. Po susitikimo keliavome į Liublino miestą, kur per tris laisvas valandas galėjome nupirkti lauktuvių ir aplankyti senamiestį. Per pietus projekto organizatoriai visus pavaišino pica. Grįžę į sodybą, kurioje gyvenome, surengėme ankstyvas Kalėdas su tikru Kalėdų seniu ir dovanomis, o po jų – diskoteką, kuri vyko iki pat vidurnakčio. Man tai buvo pati įsimintiniausia, bet kartu ir liūdniausia projekto diena, nes kitą rytą turėjome išvykti namo. Nepaisant to, diena buvo turtinga gerų emocijų ir džiaugsmo.

Per šias dešimt dienų ne tik geriau susipažinome su kitomis kultūromis, patobulinome anglų kalbos įgūdžius, bet ir turėjome galimybę geriau pažinti patys save, suprasti savo vaidmenį komandoje. Draugiškoje ir saugioje aplinkoje daugelis įveikė scenos baimę, išdrįso būti matomi ir girdimi, o tai ir buvo vienas pagrindinių projekto tikslų. Namo grįžome šiek tiek pasikeitę: vieni kupini motyvacijos plėsti anglų kalbos žinias, kiti įgiję daugiau pasitikėjimo savimi ir visi vieningai sutardami, kad dalyvavimas mainuose buvo įsimintina patirtis, kurią norėtųsi pakartoti.